Prof. dr. Birutë Obelenienë

Po kiekvienø rinkimø á Seimà pamaèius rezultatus pradedi galvoti, kad esame subtilø humorà mëgstanti tauta, besivadovaujanti caro Petro I patikrintu metodu. Norëdamas iðjuokti koká nepaklusnø „bojarinà“ valdovas liepdavæs: „Tegul kalba vieðai, bet ne ið raðto, o þodþiu, kad visas jo kvailumas iðlástø“. Kaip rodo patirtis – metodas patikimas, taèiau labai brangus. Kol mes tokiu istoriniu-praktiniu bûdu patikrinsime visus besiverþianèius á tautos olimpà, galime likti ir be valstybës...

Galbût reikëtø kokiu nors paprastesniu ir pigesniu bûdu pasirinkti patikimà kandidatà, uþ kurá balsuotume? Kaip ásitikinti, kad prieðrinkiminiai paþadai, graþios kalbos, spalvoti paveikslëliai ir visas kitas prieðrinkiminis ðurmulys nëra „ðakëm ant vandens paraðyti“?

Yra vienas labai nepatogus klausimas, á kurá atsakius kaip ant delno atskleidþia atsakiusiojo moralinës nuostatas. Jis lyg indikatorius parodo, ar asmuo, kuriam ruoðiamës patikëti valdyti savo valstybæ, puoselëja tikrai krikðèioniðkàsias vertybes, ar tik dedasi jas ginàs. Šis klausimas gali daugelá nustebinti ar net papiktinti, nes klausiama apie pamatines þmogiðkàsias vertybes, nes jis palieèia be iðimties kiekvieno þmogaus giliausià esmingàjá „að“ centrà – sàþinæ ir verèia rinktis klausianèiojo akivaizdoje: èia ir dabar. Á ðá klausimà tëra tik vienas vienintelis teisingas atsakymas. Ir tas klausimas tikrai nëra biologijos þiniø patikrinimas. Štai klausimas: „Ar þmogaus gyvybë prasideda nuo apvaisinimo momento?“ Jei atsakymas yra „ne“ ar dar blogiau – klausiamasis pradeda iðsisukinëti, neva tai – diskusijø objektas, nes mokslo dar neárodyta ar pan., vadinasi, savo balso tikrai neverta uþ já atiduoti. Kodël? Kodël ðis paprastutis klausimas pajëgus atskleisti giliausià tiesà apie þmogaus ásitikinimus ir jo galimus sprendimus?

Pirma, þmogaus gyvybë prasideda nuo apvaisinimo momento, kai susilieja dviejø skirtingø lytiniø làsteliø branduoliai. Tai mokslo árodyta tiesa ir naivu yra diskutuoti su neginèijamais moksliniais faktais. Taèiau kà daryti su ðiuo mokslo faktu ir kaip elgtis, kai iðkyla pasirinkimo dilema – tai jau moralës klausimas. Hipokratas dar 400 m. prieð Kristø suformulavo bûsimø gydytojø priesaikà, kurioje teigiama: në vienai moteriai neduosiu priemonës pradëtam gemalui ar vaisiui sunaikinti. Taigi, pagarba þmogaus gyvybei nuo prasidëjimo iki natûralios mirties atsirado þymiai anksèiau nei gimë krikðèionybë. Todël, jei paklaustasis ima muistytis ir árodinëti, neva tai – tik Baþnyèios ar tikëjimo klausimas, vadinasi, sako netiesà. Bûna dar ádomiau, kai paklaustasis/oji ima teigti, jog yra giliai tikintis/i, lankosi baþnyèioje ir ðv. Miðiose, taèiau þmogaus gyvybës pradþios klausimas yra labai asmeniðkas apsisprendimas ir, nors bûdamas/a tikras katalikas/ë, jis/ji nepritaria, jog þmogaus gyvybë prasideda nuo apvaisinimo, nes jo/jos manymu „tai tik konceptas“. Katalikø Baþnyèios misija (vadinasi, ir kiekvieno jos nario pareiga) ir yra bûti tuo moraliniu veidrodþiu, krikðèioniðkøjø vertybiø (ið kuriø pamatinë yra gyvybë) sergëtoju, ginti tuos, kurie patys nepajëgia apsiginti.

Taigi pirmasis klausimas, kurá reikia uþduoti sau: ar mums reikia melagio, deklaruojanèio, jog yra doras krikðèionis, taèiau nesiruoðianèio krikðèioniðkøjø vertybiø ginti Seime?

Antra, iðmintingam þmogui net ir nereikia moksliniø faktø apie þmogaus gyvybæ, uþtenka pasitelkti sveikà protà bei logikà: gyvybë yra tai, kas mus visus besàlygiðkai vienija, mes visi buvome pradëti savo tëvø, visi buvome nuo pradþiø þmogaus embrionais, savo motinø ásèiø vaisiai, vëliau kûdikiai, vaikai, suaugusieji ir galiausiai tapsime seneliai. Þmogus iki gimimo ar þmogus, bebaigiantis savo gyvenimo kelià, – tai þmogaus vieno ir to paties gyvenimo raida. Jei mûsø gyvybë prasidëjo ne nuo apvaisinimo, tai kuo mes buvome?! Nuo pat pradëjimo nebuvæ þmonëmis, niekada jais ir netaptume. Jei paklaustasis á Jûsø klausimà atsako „ne“ ar bando iðsisukinëti, vadinasi, jis nesivadovauja nei sveiku protu, nei logika.

Tuomet antras klausimas, kurio dera paklausti savæs: ar su sveiku protu susipykusiems – vieta Seime?

Jei tûlas negerbia þmogaus gyvybës nuo pat jos pradþios, vadinasi, gyvybë pati savaime jam nëra vertybë. Toks asmuo palaikys visus ástatymo projektus, kuriuose leidþiamos manipuliacijos su þmogaus gyvybe: nemoralø dirbtiná apvaisinimà, leidþiantá þmogaus embrionø ðaldymà ir sunaikinimà, dirbtiná abortà, kamieniniø làsteliø iðgavimà ið þmogaus embrionø, eutanazijà. Paklausite, kà eutanazija ir negimusiojo sunaikinimas turi bendro? Ogi tà patá vardiklá – gyvybë, kuri neduoda naudos, nëra vertinga, nesvarbu, ji dar negimusiojo, jau senelio ar ligonio. Seimo narys, manantis, kad þmogaus gyvybë prasideda kaþkada, bet tik ne nuo apvaisinimo, palaikys visas populiacijos maþinimo strategijas, tokias kaip santuokos atsiejimo nuo ðeimos, partnerystës áteisinimo, kontraceptikø rinkodaros ir lytinio ðvietimo programas, genderizmo propagandà mokyklose ir darþeliuose, „reprodukciniø teisiø“ ágyvendinimà, vienos lyties santuokas ir pan. Mokslininkai labai rimtai perspëja, jog maþëjant gimstamumui gresia „demografinë þiema“, kuri uþtikrintai sunaikins valstybes greièiau, nei bet kokios ekonominës krizës ar gamtos kataklizmai. Vadinasi, visos strategijos, nukreiptos populiacijai maþinti, nesvarbu, kaip skambiai jos bûtø pavadintos, – reprodukcinëmis teisëmis, pasirinkimo laisve ar savo kûno kontrolës teise, galima laikyti nukreiptomis prieð valstybës interesus arba antivalstybinëmis.

Todël galiausiai paklauskime savæs treèiojo klausimo: ar að noriu matyti Seime toká þmogø, kuris kovotø prieð mano valstybës interesus?

„Artuma“